Paskutiniu metu ganėtinai dažnai aptinku, kiek daug žmonių planuoja maistą, kurį valgys savaitės bėgyje. Pritariu tiems, kurie tai daro. Tai puiki mintis, kuria bandau vadovautis ir aš jau gal treti metai.
Pradžioje tai buvo žavus žaidimas, ar tai išbandymas savęs. Planavausi visos savaitės maistą ir remiantis savo planais važiuodavau apsipirkti. Tačiau pirkdavau maistą ateinančioms trims dienoms daugmaž. Nežinau kodėl… Gal dėl to, kad vis tiek vidury savaitės suprasdavau, kad kažko pritrūkstu ir bet kokiu atveju tenka važiuoti pasipildyti.
Vėliau šis užsiėmimas kiek pabodo ir tiesiog rašiausi, ką per tą dieną valgėm. Niekada tai nebuvo darbas, kurį būtina atlikti. Tai daugiau malonus užsiėmimas: jei yra nuotaika – darau, jei ne – praleidžiu. Tačiau kai kurį laiką nebeplanavau maisto, pastebėjau kad prasidėjo greito maisto pirkimai, nes tiesiog važiuojant namo iš darbo ir atsiminus šaldytuvo turinio likučius, neatrandi ką galėtum greitai pasiruošti vakarienei. Perėjom keletą gerų ratų su picos užsisakymo į namus, kebabų “centriukų” lankymu, pirktų šaldytų virtinių valgymu ir supratom, kad visgi norisi visada turėti savo maistą.
Neseniai (ne nuo naujų metų pradžios) vėl pradėjau planuotis savaitės meniu, tačiau šį kartą vėl truputį kitaip. Šį kartą stengiuosi susiplanuoti šeštadienio vakarą ateinančios savaitės maistą, o sekmadienį iš ryto važiuoju į parduotuvę. Grįžusi atsipučiu valandžiukę, išgeriu kavos ir raitojuosi rankoves – einu gaminti paruoštukus.
Dažniausiai pasiruošiu raugintų kopūstų salotas, užsimarinuoju keliais būdais mėsytę, iškepu kažką skanesnio užkandžiavimams. Viso užtrunku 2-3 valandas. Bet tokias ramias, ne tas kur per galvą verstis reikia 
Bet ką šiandien noriu parodyti – kartais pasitvirtina pasakymas “Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi” Įdėta nuotrauka būtent tai ir parodo. Tai – mūsų praeita savaitė. Visiškai ne pagal planą. Ir viskas nutiko dėl to, kad apsižiūrėjau, jog šaldytuve niekaip nesibaigia likučiai… Jei vieną suvalgom, žiūrėk, jau kitą reikia pribaigti. Taip pat pajaukė planus ir tai, kad pirmadienį sužinojom, kas kur turės savaitės bėgyje važiuoti darbo reikalais, o tai buvo neįvertinta plane. Bet dėl tokių savaičių nepergyvenu. Visokių reikia! Ir tiksliai suplanuotų, ir tokių, kuriomis plauki pasroviui, ar klausai savo norų. Jei tikrai nėra nuotaikos šiandien valgyti ryžius, manau visada turiu teisę persigalvoti ir pagaminti kažką be jų. Reikia klausyti ir savo organizmo (o kiti šeimos nariai prisitaikys ).
Po tokios savaitės visai nesusiplanavau einančios. Bet apsipirkau Valgome namuose ir visada yra ką greitai pasiruošti. O tai man yra svarbiausia!
Tikiu, kad po tokios pertraukos ir gerai ištuštinusi šaldytuvą, šeštadienį sėsiu ir vėl surašysiu ateinančios savaitės meniu, nes:
- Man planuoti patinka. O įgyvendinamas planas, įneša ramybės į kasdienybę, kai nebereikia sukti galvos, ką greitai pagaminti.
- Vaikams patinka žinoti, ką valgys arba ką pasiimti užkandžiui. O tai aš lengvai įgyvendinu pakabinusi atspausdintą meniu virtuvėje ant kamštinės lentos. Po pirmos tokios savaitės užklausiau vaikų ar spausdinti dar? Abu garsiai sušuko TAIP. Dabar labai dažnai pastebiu, kai įėję į virtuvę vaikai nueina prie lentos ir paskaito
![:)]()
Vadinasi, tikrai naudojasi. - Vyras sakė, jam irgi visada patinka žinoti kas jo laukia. Tada, sakė, jis gali nusiteikti tinkamai.
O kokios būna Jūsų savaitės? Suplanuotos? Ar daugiau “ką rasi, tas bus tavo”?
P.S. sekmadienį irgi tik pusryčiai ir užkandis buvo pagal planą 
Pietūs ir vakarienė vėlgi turėtų būti išbraukti.
Noras kažką įdėti, ar parašyti visada buvo ir yra. Tačiau ne visada rankos pakyla ir padaro tai kas norisi, nes visada yra ką reikia daryti. Taip ir bėgdavo dienos, su reikiamais padaryti darbais, o ne norimais.
Ta proga aš ir naudojuosi. Mano mylimiausi grybai yra voveraitės ir kai tik tėvai važiuoja į turgų, visada užsiprašau voveraičių. Kadangi vaikai kažkodėl prisijungę prie tėčio grybų nemėgimo (išimtis daroma tik pievagrybiams ant picos), tai patiekalais iš voveraičių mėgaujuosi viena.
.png)
